Barbes.lt – viskas apie barbes

Apie tai prasitarė ji pati, vienoje sostinės kavinių minėdama svarbiausios žydų šventės – Chanukos – pradžią ir ta proga pakvietusi žurnalistus paragauti, kaip paaiškėjo, visai ne lietuviško, o žydiško patiekalo – bulvinių blynų su spanguolėmis.

Blynai – per Chanuką ir Užgavėnes

Pagyrusi blynus ir jų kepėjus prisipažino, kad tokių skanių blynų norėtų valgyti per visą Chanuką. Dar daugiau. „Kaip tik šįryt pastebėjau panosėje išdygusius ūsiukus, bet, žinoma, tai nieko blogo, nes dar nė vienai dorai žydaitei ūsiukai nepamaišė,” – šmaikštavo dėl šios priežasties kaip tik per Chanuką „šiek tiek žyde“ pasijutusi Edita.

Priminė, kad Chanuka yra saulės, šviesos – žydų pergalės prieš graikų ir sirų užkariautojus bei Jeruzalės šventovės išlaisvinimo šventė. Šiemet, kaip beveik ir visada, ši šventė stebuklingai sutampa su katalikų Kalėdomis, ir tai reikia atšvęsti. „Mes pas žydus atėjome valgyti jų blynų per Chanuką, o juos savo blynų pakviesime valgyti per mūsų Užgavėnes“, – žadėjo blynus kirsdama Edita.

Chanuką, kurios data nustatoma pagal Mėnulio kalendorių, žydai visame pasaulyje švenčia aštuonias dienas, o ji pradėta švęsti 165 m. prieš Kristų. Taigi yra senesnė už mūsų Kalėdas, kurios ir paskatino Editą prisiminti senąsias Vilniaus miesto tradicijas, jo kitataučius, kažkada kartu švęsdavusius vienos ar kitos čia gyvenusios tautos šventes.

Blynais kvepės ir Seimas

Tarpukaryje 40 proc. Vilniaus gyventojų sudarė žydai, 30 proc. – lenkai, likusią dalį sudarė gudai ir rusai. Ir tik 3 procentus – lietuviai… „Taigi pagalvokite, kieno tradicijos kažkada ėmė viršų… Vilnius buvo carinės Rusijos pakraščio miestas, sukaupęs didžiulį žydišką paveldą. Kodėl mums jo nesusigrąžinus ir nepradėjus eksploatuoti, kaip bendros lietuvių ir žydų vertybės?”, – klausė Edita, net 24 sostinės kavines ir restoranus pakvietusi prisijungti prie žydų tradicijų gaivinimo ir į savo valgiaraščius visam Chanukos laikotarpiui – gruodžio 21-28 dienomis – įtraukti tradicinius bulvinius blynus. Edita, kaip sena miestelėnė, pasidžiaugė, kad šią jos idėją parėmė ir senąją sostinės tradiciją atgaivinti sutiko netgi pokyčiams nepaslankus Lietuvos Seimas.

Editos idėją parėmusi ir žydiškų blynų valgymo ceremonijoje taip pat dalyvavusi politikė, aktyvi vilnietė Agnė Zuokienė pažadėjo sekti, ar šį savo įsipareigojimą Seimo kavinės darbuotojos vykdys – kasdien aštuonias dienas iš eilės keps bulvinius blynus, žydų vadinamus „latkėmis”, kurias jie valgydavo su uogiene arba su cukrumi. Beje, tos „latkės“, pasak Editos, į Izraelį nukeliavo būtent iš Lietuvos, iš Vilniaus.

Silkės po Lietuvą pasklido žydų statinėse

Taigi tie bulviniai blynai, pasak Editos – visiškai nelietuviški. Kaip ir kugelis, kaip ir cepelinai, pas mus iš Vokietijos jie išplito per žydų šeimas. Lygiai taip pat kaip ir visos silkės – būtent žydų statinėse jos buvo išvežiotos po Lietuvą. Kitaip gi „neatplaukė“ – nei upėmis, nei ežerais „Tai yra mūsų, lietuvių ir žydų, bendras paveldas, kurį saugoti turime bendrai valgymi kavinėse ir restoranuose. Intymiau gali būti tik bendras miegojimas, bet tai daryti nebūtina, o valgyti kartu tikrai būtina,“ – juokavo Edita.

Blynų ragavimo akcijoje dalyvavęs politikas, kitas senas vilnietis Emanuelis Zingeris prisipažino, kad jam vis dėlto ne mažiau nei ragauti blynai patinka ir ypatingu būdu farširuotas žydiškas karpis. Taip pat cimusas – saldžiarūgštis jautienos patiekalas – jautiena troškinta su bulvėmis, pupėlėmis, slyvomis, morkomis ir svogūnais, garnyrui patiekiant grikių arba ryžių.

Kažkada tradicijų paisančios šeimininkės prieš šeštadienį, belaukdamos šabo, pasak E. Zingerio, prišutindavo pilną puodą cimuso, apmuturiuodavo jį rankšluočiu, įkišdavo į pečių, kad maistas tame puode liktų šiltas visą šeštadienį. Kitą visą dieną šeima valgydavo tai, kas būdavo pagaminta penktadienį, iki saulei nusileidžiant.

Saldi silkė – dar vienas išskirtinai žydų patiekalas. Pavyzdžiui, kapota silkė, su riešutais razinomis ir sumaišyta su majonezu. Scenografė Aleksandra Jacovskytė prisiminė savo vaikystės silkę, keptą orkaitėje: sluoksnis silkės, pabarstytos cinamonu ir razinomis, ant viršaus uždėtas storas sluoksnis svogūnų, užpilta aliejaus, medaus ir acto. Silkę sudėjus į kepimo formą ji šaunama į orkaitę ir kepama apie valandą – kol skystis išgaruoja ir svogūnai pagelsta. „Prie silkės paduodama virtų bulvių, “ – susirinkusiųjų skonio receptorius savo pasakojimu žadino A. Jacovskytė.

Tautos neliko, papročiai išliko

Paapgailestavęs, kad tokios silkės jam dar neteko ragauti, E. Zingeris padėkojo E.Mildažytei už jos pastangas atkasti bendras lietuvių ir žydų šaknis ir linkėjo surasti tikrų tradicinio žydų maisto specialistų, kurie, deja, kaip ir tradicinės žydų liaudies dainos ir šokiai išnyko – kartu su holokaustą patyrusia žydų tauta. „Papročiai išliko, bet žydų neliko”, – liūdnai reziumavo dar vienas blynų valdymo popietės dalyvių.

Tačiau kiti blynų valgytojai liūdesiui nepasidavė. Priminė, kad per Chanuką, atlikus religines apeigas ir sočiai prisivalgius blynų bei spurgų, žydams įprasta linksmintis, dainuoti tradicines liaudies dainas, žaisti žaidimus su vilkeliu, eiti ratelių. Moterys ir mergaitės sukasi rateliuose atskirai, berniukai ir seneliai – atskirai. „Lietuvių ir žydų tradicijos – nesusisiekiantys indai. Lietuviai turėjo savo linksmybes ir tradicijas, žydai – savo,“ – dėl vienintelio tautas skiriančio dalyko apgailestavo E. Mildažytė.