Barbes.lt – viskas apie barbes

Socialinių mokslų daktaras, estetas Eugenijus Skerstonas vis dažniau pavadinamas interjero guru. Per porą metų vieną po kito jis išleido du meno albumus „Domicilium elegans/Elegantiški namai“ bei „Privatus Vilnius. Interjerai“ ir savo rankose jau laiko trečią albumą „Privatus Vilnius. Namų puošyba“, kuris, Eugenijaus žodžiais, bus dar įspūdingesnis (ir sunkesnis) už pirmuosius…

Aistrą Prancūzijai paveldėjo iš senelių

Nors jo graibstomos knygos, kaip pats pajuokauja, toliau garsina Vilnių, tačiau tikroji vyro profesija – nėra leidėjas, o ekonomistas, Lietuvoje ir Prancūzijoje krimtęs rimtus mokslus, parašęs daktaro disertaciją apie buhalterinės apskaitos organizavimą mažose Prancūzijos įmonėse… Beveik dešimtmetį padirbėjęs svarbiose Europos institucijose, pakeliavęs po pasaulį vyras neseniai sušmėžavo lietuviškoje aplinkoje. Tačiau viešumo ir reklamos jam nereikia. Jų prisiragavęs iki soties. O rašydamas ir leisdamas knygas tenorįs papasakoti apie savo aistrą – interjerus.

Jais susižavėjo gyvendamas Prancūzijoje, kuriai jaučia neblėstančią meilę, paveldėtą iš Prancūzijoje kurį laiką gyvenusių savo senelių. Todėl pavadintas Prancūzijos garbės konsulu Lietuvoje Eugenijus nepuola gintis ir patikina, kad iš tiesų daro viską, ką gali „dėl tos Prancūzijos“. Lietuviams pasakoja apie Prancūzijos kultūrą, istoriją, veda renginius, pagloboja vieną kitą iš Prancūzijos atvykusią žvaigždę, pavyzdžiui, garsiąją dainininkę Mireille Mathieu. Labai dažnai, atitrūkęs nuo savo knygų ir darbų, sėda į lėktuvą ir po kelių valandų jau mėgaujausi išskirtine muzika arba spektakliu auksu tviskančiuose „Opera de Paris“ rūmuose arba suka į svečius pas savo draugus prancūzus.

Atsidūręs jų butuose, namuose, senose pilyse sako jaučiasi labai pamalonintas. Linksmų plaučių, prancūziško sąmojaus nestokojantis lietuvis ten yra geidžiamas ir laukiamas. „Aš jaučiuosi labai privilegijuotas, kai žmonės įsileidžia į savo namus, kada yra progos pabendraut su jų savininkais, kada galiu ne tik pasigrožėti kartų kartų sukauptomis meno vertybemis, bet ir paskanauti įdomaus maisto, paruošto pilies virėjo. Juk visi prancūzai, apskritai visa Europos kultūra savotiškai maitinasi iš senosios Prancūzijos klodų, iš Prancūzijos kultūros. Visa stilistika, visi stiliai vienaip ar kitaip siejami su tam tikrom prancūzų epochom, vienaip ar kitaip matomi ryškiausiai būtent Prancūzijoje,“– pastebėjo Eugenijus.

Būti pilies savininku – didėlė laimė ir atsakomybė

Nepaisant tragiško įvykio – Prancūziją prieš kelis šimtmečius sukrėtusios revoliucijos – daugeliui Eugenijaus pažįstamų kilmingų šeimų pavyko savo rankose išlaikyti neįkainojamus meno lobius, netgi viduramžių pilis. Pasak Eugenijaus, būti senos pilies, pavyzdžiui, tokios kaip lietuviška Trakų pilis, savininku yra didelė laimė ir garbė, bet sykiu ir atsakomybė. Pasak Eugenijaus, reikia būti ypač geru organizatoriumi ir finansininku, nes išsaugoti pilyse sukauptas meno vertybes, restauruoti interjerus kainuoja labai brangiai.

„Labai pozityvus aspektas yra tai, kad tokiems žmonėms labai padeda valstybė, o jie įsipareigoja už suteiktą valstybės subsidiją į savo pilį įsileisti tam tikrą skaičių turistų, leisti lankyti tam tikras patalpas ir, žinoma, neretai patys tampa tokių kelionių gidais. Įdomu tai, kad atkuriant tuos interjerus buvo tikrai įsigilinama į kiekvieną smulkmeną, į kiekvieną detalę, į baldo kilmę, tapybos darbų kilmę, į mažosios plastikos, dekoro esmę, ir tai tikrai ne paviršutiniškos žinios, bet labai gilios, ir taip ir formuojama kultūra. Tai – visiškas autentas, absoliučiai autentiški daiktai, atrasti galbūt kažkada užkasti paslėpti rūsiuose, pergyvenę daugybę perturbacijų. Galop kai kas buvo supirkta, bet labai daug pilių šiandien yra įrengiama pasinaudojant dekoratorių, žinovų paslaugomis, kurie interjerus įrengia išlaikydami epochos stilistiką, pilies epochos stilistiką,“ – prancūzų meile autentikai žavėjosi vyras.

Puikuotis titulu – nekuklu ir neprancūziška

Tituluotų asmenybių tarpe nemažai draugų turintis E. Skerstonas pastebi, kad pilys seniai prarado gynybinę funkciją ir tapo užmiesčio rezidencijomis, malonumų namais, kur vyksta kasdienis gyvenimas. Pamatyti baroną, puoselėjantį savo sodą, o markizę, ravinčią daržovių lysves arba apsiperkančią vietos parduotuvėlėje – įprastas dalykas.

„Prancūzų aukštuomenės palikuonių gražiausias bruožas yra kuklumas. Kuo kukliau atrodai, kuo kukliau elgiesi, kuo kuklesnis esi visuomenėje, tuo labiau vertinama tavo kilme. Jus niekad nepamatysite markizės, kuri tviskėtų briliantais kokiame eiliniame vakarelyje – jeigu tai ne teatras, ne teatro vakaras, ne spektaklis. Jūs nepamatysite markizo, kuris demonstruotųsi prabangiais automobiliais „Rolls-Royce“. Net juos turėdamas jis nevažinėja jais kasdien, nesiafišuoja, ir netgi savo vaikams kartais draudžia sakyti, kad tėtis turi titulą, “– sektiną pavyzdį mūsų „grietinėlės“ atstovams pateikė E. Skerstonas.

„Kai matau, kaip tu miegi, norėčiau tau trenkti į veidą…“ Tokius žodžius savo vyrui Oliveriui ištaria Barbara Rouz (akt. Kathleen Turner) filme „Rouzų šeimos karas“ (1989). Taip prasideda alinantis sutuoktinių karas. Deja, ši kino istorija nėra iš piršto laužta. Tai – karti daugybės santuokų realybė

Apklausa parodė, kad kas antra moteris per savo šeimyninį gyvenimą bent sykį jautėsi skriaudžiama savo partnerio (pavyzdžiui, baudžiama nesikalbėjimu ar kitokiais būdais.) Ekspertai spėja, kad 20 proc. visų sutuoktinių nuolat kankina vienas kitą. Viskas prasideda nekaltai, pamažu, nuo smulkių įžeidinėjimų, pašaipų, priekaištų kitam, išauga iki nemalonių veiksmų ir fizinės prievartos.

Kur baigiasi įžeidinėjimai ir prasideda santuokinis sadizmas?

„Įžeidinėjimai visada būna laikini. Partneris liaunasi, kai su juo apie tai pasikalbama. Įžeidinėjimai dažniausiai turi savo atsiradimo priežastį ir pasibaigia, kai sutuoktiniai išsiaiškina ir pasijunta suprasti vienas kito. – aiškina vokiečių psichologas Wolfgangas Kruegeris. – Sadizmas yra polinkis kankinti partnerį, noras matyti jį kenčiantį. Toks elgesys būna sąmoningas ir pasireiškia net tada, kai partneris neduoda tam apskritai jokio preteksto. Sadistinių polinkių turintis žmogus visada elgiasi su savo partneriu blogai.“

Kodėl partneriai vienas kitą užgaulioja?

Kaip aiškina psichologai, tokio elgesio priežasčių reikia ieškoti žmogaus charakteryje ir aplinkoje, kurioje jis formavosi. Galbūt vaikystėje jis buvo išmokęs kovoti, visada stengtis būti pranašesniu už kitus. Jis jaučia savotišką pasitenkinimą, kai gali nugalėti partnerį. Neretai tai būna ir keršto aktas, kai vienas jaučiausi kito nemylimas ir už tai keršija. Jis nebekreipia dėmesio į tai, ar partneriui šalia jo gera, ima atvirai niekinti jį, skriausti.

Tokius santykius gali nulemti ir suvokimas, kad partneris nesugeba patenkinti jo asmeninių poreikių. Užuot pakoregavęs savo vaizduotėje susikurtą, pernelyg idealizuotą partnerio paveikslą, jis sunaikina tai, ką pats myli, ir visiškai nuvertina realų partnerį. Kuo labiau vienam žmogui reikalingas kitas, kad sustiprintų savo vertės pojūtį ir pasitikėjimą savimi, tuo įnirtingesnis ir piktesnis kyla sutuoktinių karas.

Kokią formą dažniausiai įgauna kankinimai santuokoje?

Populiariausias šeiminis kankinimo būdas – kai vienas neišpildo jokių kito norų ir visada prieštarauja. Jis verčia partnerį nuolat patirti nesėkmes, jaustis pralaimėjusiu, niekinamu. Ir dar pasišaipo iš jo priekaištų: „Tu išsigalvoji!“ . Niekinamas asmuo nesulaukia paramos, palaikymo ir pripažinimo. Nuolat pabrėžiamos jo tariamos silpnybės, trūkumai. Jis gali būti paverčiamas nevykėliu ar nerviniu ligoniu („Tu esi kvaila, silpna, nieko nesugebi, nepajėgi“).

Ar vyra kankina kitaip nei moterys?

„Labai dažnai vyrai tarsi užsibarikaduoja, leidžia partnerei pulti ir patirti nesėkmę. Jie atsiriboja ir susiranda meilužę. Moterys labiau linkusios taip kalbėtis su partneriu, kad jis nuolat jaustųsi kaltinamas ir nevertinamas“, – aiškina psichologas W.Kruegeris.

Iš kur atsiranda naminiai despotai ir aukos?

Kai žmogus per daug nuolaidžiauja kitam, leidžiasi skriaudžiamas, tai visada būna susiję su jo charakteriu. Dažniausiai jau vaikystėje jis patirdavo per mažai meilės, buvo žeminamas ir neišmoko kovoti. Tokiam žmogui būna svarbiausia, kad tik kitas jo nepamestų. Dėl to jis sutinka būti žeminamas. Sadistas dažniausiai būna kilęs iš karingos šeimos, kur jis taip pat daug iškentėjo ir išmoko stengtis bet kokia kaina tapti pranašesniu už kitus. Mylėti jam sunku, bet jis jaučia nemenką pasitenkinimą kankindamas kitą.

Kas gali sukelti tokius santykius?

Problemos daugumoje šeimų atsiranda nuo pat pradžių, aiškina psichologas W.Kruegeris. Bet jauni žmonės jų nepastebi arba sąmoningai ignoruoja, nes nori pirmiausia laimėti partnerį. Problemos paaštrėja, kai padidėja krūvis, ypač atsiradus vaikams. Vyrai tada pasijunta atstumti, netekę moters meilės ir reaguoja piktai į tokią savo „antrarūšę“ padėtį. Kankinimų problema santuokoje dažnai svyruoja tarp vilties ir nusiminimo. Kai žeminimai tęsiasi metų metus, tikimybė, kad „kankintojas“ kada nors pasikeis ir atsisakys savo bjauraus elgesio su partneriu, sumažėja iki nulio. Aukai tada lieka tik vienintelė išeitis – išeiti pačiai ir palikti kankintoją.