Barbes.lt – viskas apie barbes

Socialinių mokslų daktaras, estetas Eugenijus Skerstonas vis dažniau pavadinamas interjero guru. Per porą metų vieną po kito jis išleido du meno albumus „Domicilium elegans/Elegantiški namai“ bei „Privatus Vilnius. Interjerai“ ir savo rankose jau laiko trečią albumą „Privatus Vilnius. Namų puošyba“, kuris, Eugenijaus žodžiais, bus dar įspūdingesnis (ir sunkesnis) už pirmuosius…

Aistrą Prancūzijai paveldėjo iš senelių

Nors jo graibstomos knygos, kaip pats pajuokauja, toliau garsina Vilnių, tačiau tikroji vyro profesija – nėra leidėjas, o ekonomistas, Lietuvoje ir Prancūzijoje krimtęs rimtus mokslus, parašęs daktaro disertaciją apie buhalterinės apskaitos organizavimą mažose Prancūzijos įmonėse… Beveik dešimtmetį padirbėjęs svarbiose Europos institucijose, pakeliavęs po pasaulį vyras neseniai sušmėžavo lietuviškoje aplinkoje. Tačiau viešumo ir reklamos jam nereikia. Jų prisiragavęs iki soties. O rašydamas ir leisdamas knygas tenorįs papasakoti apie savo aistrą – interjerus.

Jais susižavėjo gyvendamas Prancūzijoje, kuriai jaučia neblėstančią meilę, paveldėtą iš Prancūzijoje kurį laiką gyvenusių savo senelių. Todėl pavadintas Prancūzijos garbės konsulu Lietuvoje Eugenijus nepuola gintis ir patikina, kad iš tiesų daro viską, ką gali „dėl tos Prancūzijos“. Lietuviams pasakoja apie Prancūzijos kultūrą, istoriją, veda renginius, pagloboja vieną kitą iš Prancūzijos atvykusią žvaigždę, pavyzdžiui, garsiąją dainininkę Mireille Mathieu. Labai dažnai, atitrūkęs nuo savo knygų ir darbų, sėda į lėktuvą ir po kelių valandų jau mėgaujausi išskirtine muzika arba spektakliu auksu tviskančiuose „Opera de Paris“ rūmuose arba suka į svečius pas savo draugus prancūzus.

Atsidūręs jų butuose, namuose, senose pilyse sako jaučiasi labai pamalonintas. Linksmų plaučių, prancūziško sąmojaus nestokojantis lietuvis ten yra geidžiamas ir laukiamas. „Aš jaučiuosi labai privilegijuotas, kai žmonės įsileidžia į savo namus, kada yra progos pabendraut su jų savininkais, kada galiu ne tik pasigrožėti kartų kartų sukauptomis meno vertybemis, bet ir paskanauti įdomaus maisto, paruošto pilies virėjo. Juk visi prancūzai, apskritai visa Europos kultūra savotiškai maitinasi iš senosios Prancūzijos klodų, iš Prancūzijos kultūros. Visa stilistika, visi stiliai vienaip ar kitaip siejami su tam tikrom prancūzų epochom, vienaip ar kitaip matomi ryškiausiai būtent Prancūzijoje,“– pastebėjo Eugenijus.

Būti pilies savininku – didėlė laimė ir atsakomybė

Nepaisant tragiško įvykio – Prancūziją prieš kelis šimtmečius sukrėtusios revoliucijos – daugeliui Eugenijaus pažįstamų kilmingų šeimų pavyko savo rankose išlaikyti neįkainojamus meno lobius, netgi viduramžių pilis. Pasak Eugenijaus, būti senos pilies, pavyzdžiui, tokios kaip lietuviška Trakų pilis, savininku yra didelė laimė ir garbė, bet sykiu ir atsakomybė. Pasak Eugenijaus, reikia būti ypač geru organizatoriumi ir finansininku, nes išsaugoti pilyse sukauptas meno vertybes, restauruoti interjerus kainuoja labai brangiai.

„Labai pozityvus aspektas yra tai, kad tokiems žmonėms labai padeda valstybė, o jie įsipareigoja už suteiktą valstybės subsidiją į savo pilį įsileisti tam tikrą skaičių turistų, leisti lankyti tam tikras patalpas ir, žinoma, neretai patys tampa tokių kelionių gidais. Įdomu tai, kad atkuriant tuos interjerus buvo tikrai įsigilinama į kiekvieną smulkmeną, į kiekvieną detalę, į baldo kilmę, tapybos darbų kilmę, į mažosios plastikos, dekoro esmę, ir tai tikrai ne paviršutiniškos žinios, bet labai gilios, ir taip ir formuojama kultūra. Tai – visiškas autentas, absoliučiai autentiški daiktai, atrasti galbūt kažkada užkasti paslėpti rūsiuose, pergyvenę daugybę perturbacijų. Galop kai kas buvo supirkta, bet labai daug pilių šiandien yra įrengiama pasinaudojant dekoratorių, žinovų paslaugomis, kurie interjerus įrengia išlaikydami epochos stilistiką, pilies epochos stilistiką,“ – prancūzų meile autentikai žavėjosi vyras.

Puikuotis titulu – nekuklu ir neprancūziška

Tituluotų asmenybių tarpe nemažai draugų turintis E. Skerstonas pastebi, kad pilys seniai prarado gynybinę funkciją ir tapo užmiesčio rezidencijomis, malonumų namais, kur vyksta kasdienis gyvenimas. Pamatyti baroną, puoselėjantį savo sodą, o markizę, ravinčią daržovių lysves arba apsiperkančią vietos parduotuvėlėje – įprastas dalykas.

„Prancūzų aukštuomenės palikuonių gražiausias bruožas yra kuklumas. Kuo kukliau atrodai, kuo kukliau elgiesi, kuo kuklesnis esi visuomenėje, tuo labiau vertinama tavo kilme. Jus niekad nepamatysite markizės, kuri tviskėtų briliantais kokiame eiliniame vakarelyje – jeigu tai ne teatras, ne teatro vakaras, ne spektaklis. Jūs nepamatysite markizo, kuris demonstruotųsi prabangiais automobiliais „Rolls-Royce“. Net juos turėdamas jis nevažinėja jais kasdien, nesiafišuoja, ir netgi savo vaikams kartais draudžia sakyti, kad tėtis turi titulą, “– sektiną pavyzdį mūsų „grietinėlės“ atstovams pateikė E. Skerstonas.